Živilė Rudzikaitė Matuzonienė

Jei reikėtų Živilės Rudzikaitės - Matuzonienės kūrybą apibūdinti vienu žodžiu, tai būtų RAMYBĖ. Ramybė ne ta prasme, kai viskas nuščiuvę, bet ramybė kaip užtikrintumas, kaip visiškas pasitikėjimas savo vidiniu balsu, ateinantis iš stipraus santykio su savimi ir supančia aplinka. Tą liudija drąsios, vientisos spalvinės dėmės, aiškūs, tvirti piešinio kontūrai ir labai taupiai, nuosaikiai pasitelkiamos detalės. Jų čia vos viena kita, užtat kiekviena svarbi ir reikšminga.

Pati autorė sako nenorinti apsiriboti vienu stiliumi ar tema. Kiekvienas jos kūrybos ciklas – tarsi atgimimas, ieškant vis naujų kampų, naujų būdų kaip išreikšti vidinius patyrimus. Nepaisant to, greitai pastebėsite, kad dažniausios kūrybos temos – gamta, jos natūralūs virsmai ir žmogaus santykis su ja. Pati dailininkė gyvena gamtos apsuptyje, tad įkvėpimo toli ieškoti nereikia. Nuolatiniame gamtos cikle ji atranda pačias įvairiausias nuotaikas ir išgyvenimus.

Autorės paveikslų stiprybė – jų universalumas. Juose fiksuojamos būsenos, virsmai nekinta per amžius ir yra atpažįstami kiekvienam. Gamtos peizažai čia virsta sielos peizažais, po kuriuos žvilgsnis gali klaidžioti nepervargdamas ir nuolat ieškodamas naujų interpretacijų.

Šalia tapybos, menininkė ilgą laiką skyrė studijoms. Yra įgijusi filosofijos bakalauro laipsnį VU, bei dailės bakalauro ir magistro laipsnius VDA.