Rokas Beržiūnas

“ Menininko kūryba yra abstrakti – ir šis abstrakcionizmas kiekvienam atveria vis naujas duris į giliai užkoduotas erdves ir paslėptas prasmes.”

Rokas Beržiūnas gimė 1983 m. Vilniuje. 1994–2002 m. mokėsi Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje, kur įgijo skulptūros specialybę. 2006 m. baigė Vilniaus dailės akademiją, įgydamas interjero dizaino bakalauro laipsnį. 2004–2006 m. dirbo galerijoje „Vartai“ parodų ekspozicijų kūrėju. Nuo 2014 m. yra Lietuvos dailininkų sąjungos narys bei oficialų meno kūrėjo statusą turintis autorius, pripažintas Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos.

R. Beržiūnas – jaunosios kartos tapytojas, kurio darbai sulaukia pripažinimo tiek Lietuvoje, tiek tarptautinėje meno scenoje. Nuo 2005 metų jis specializuojasi akrilinėje tapyboje, aktyviai dalyvauja meno mugėse, grupinėse ir personalinėse parodose. Jo kūryba balansuoja tarp abstrahuotų peizažų ir grynų spalvinių/ritminių abstrakcijų. Savo filosofines idėjas autorius perteikia kartais subtilia, o kartais ekspresyvia ir temperamentinga plastine kalba.

Menininko paveikslai neretai primena nepasiekiamus gamtovaizdžius – kosminius ūkus, žvaigždžių sprogimus, nežinomų planetų paviršius. Dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė pastebi sąsajas tarp R. Beržiūno tapybos ir M. K. Čiurlionio kūrinių. Dailėtyrininkas Vidas Poškus taip pat mato šiuos saitus: “ Su Čiurlioniu jį pirmiausia jungia gimininga plastinė abėcėlė (sececiškai muzikalių ornamentų šmėžavimas ar simbolistinio paslapčių rūkelio tvyrojimas).” Pats autorius šią įtaką traktuoja kaip nepaprastai stiprų atspirties tašką, vedantį į savitą plastinės kalbos paiešką.

Menotyrininkė Véra Kempf, analizuodama pastarųjų metų kūrybą, išskiria minimalistinį ir rafinuotą R. Beržiūno tapybos stilių– švelnius potėpius, pabrėžia menininko gebėjimą meistriškai valdyti spalvas, tekstūras ir šviesos perėjimus, sukuriant subtiliai harmoningus darbus. O neretai naudojamos mažo sodrumo spalvos, suteikia paveikslams elegancijos ir modernumo.

Rokas Beržiūnas taip pat pasižymi inovatyvumu – kai kuriuose darbuose naudoja smėlį, ugnikalnio pelenus kurie akrilui suteikia grublėtą, taktilinę faktūrą, stiprinančią vizualinį poveikį. Pasak V. Kempf, ši technika paveikslams suteikia kinematografinės gilumos ir sukuria unikalią estetiką.