Indrė Beinartė

Monochrominė tapyba tušu yra menininkės meninės išraiškos pagrindas. Ji leidžia užfiksuoti objekto esmę, nuošalyje paliekant nebūtinas detales, gelmės ieškant paprastume, tuštumoje, neužpildytoje erdvėje.

Savo darbuose ji siekia įkūnyti japonų estetikos principus, kurie jos darbuose pasireiškia minimalistinėmis kompozicijomis, subtilumu, kaligrafiniais potėpiais. Tapydama stengiasi laikytis tradicinės tapybos tušu taisyklių, tačiau permąsto kūrinių pateikimo būdus. Kūrybai naudoja medį, liną, drobę. Dirbdama su sumi tušu ir rankų darbo popieriumi (xuan, washi), paveikslus montuoja ant lino ir drobės, retkarčiais įkomponuodama natūralaus medžio elementus. Savo darbuose daugiausiai vaizduoja Rytų Azijos kraštų motyvus ir taip širdžiai artimus, tipinius lietuviško kraštovaizdžio elementus – gerves, garnius, vešlia žole apaugusias kalveles. Savo kūryboje pasikliauja vidine emocija, kurią perteikia pats teptukas – teptukas šoka, o tušas uždainuoja. Tuomet vienur iškyla kalva, kitur – ežero pakrantė ar žvejo valtelė.

Meninėje kelionėje ji įasmenina tyrinėjimų ir atradimų filosofiją. Savo kūrybinį kelią manifestuoja stebėdama gamtą ir praktikuodama buvimą akimirkoje: sulėtinant tempą, pastebint, reflektuojant, priimant gyvenimo esmę visoje jos tamsoje ir šviesoje, šešėlyje ir šviesoje, tuštumoje ir gausoje.

2024 metais menininkė surengė 2 personalines parodas. Taip pat reguliariai veda tapybos tušu bei kitas japonijos kultūros įkvėptas kūrybines dirbtuves.

2022 metais išleido savo pačios iliustruotą knygelę vaikams „Eido vasara", dvejomis kalbomis.