Dalia Motiejūnienė

Gėlės, medžiai, jūra – mane žavi jų ramybė, didingumas, tobulumas ir paprastumas kartu. Tai atsvara miestui, technologijoms, visam nesibaigiančiam informacijos srautui. Daug fotografuoju, lieju akvareles, nes negaliu susilaikyti neužfiksavusi akį patraukusio gamtos skambesio – taip gimsta mano eskizai, taip pasiruošiu tapymui. Drobėse stengiuosi perteikti šį jausmą, spalvų derinius. Kviečiu ir žiūrovą į peizažą, kviečiu patirti tirpstančio sniego šilumą, vakaro pajūryje ramumą, pavasario žydėjimo svaigulį, obuolio kvapnumą.

Norisi ir šiek tiek maištauti prieš šiuolaikinį postmodernybės daugybingumą ir nekurti be proto daug kartočių. Todėl dažnai naujas darbas – tai naujas tapybinis ieškojimas. Ar peizažas gali būti modernus, ar kaip tik turėtų būti klasikinis? Ar būtinai turi turėti horizontą, dangų ir žemę? Kokia erdvės svarba peizaže, kokia erdvės spalva? Taigi, siekiu prakalbinti peizažą - kuo jis dar gyvas, įdomus, brangus šiandien.

Esu iš Klaipėdos, tačiau jau daug metų gyvenu ir kuriu Vilniuje. Tapybos mokiausi individualiai pas dailininką Antaną Beinaravičių, vėliau pas dailininką Vytautą Pošką, taip pat žinias gilinau Vilniaus J. Vienožinskio dailės mokykloje, Vilniaus dailės akademijoje.