Sigitą Dabulskytę įkvepia gamta, jos kontrastai, ritmai. Autorė vaizduoja peizažus įdomiu laiku - kai keičiasi šviesa - temstant, švintant, rimstant ar dramatiškėjant prieš audrą. Jie nėra švelnūs, greičiau stiprūs, kartais nepatogūs arba ramūs.

Dailininkė naudoja drąsius, gyvus ir ekspresyvius potėpius taip perteikdama peizažą ne kaip saldų ir banalų atviruką, o kaip gyvybės ir dramos kupiną didingą sceną.