Nijolė Dirvianskytė - viena ryškiausių lietuvių naiviojo meno atstovių, kuri pradėjo tapyti sulaukusi trisdešimt šešerių metų. Tuomet ji jau buvo profesionali chemikė, mokslininkė, įgijusi mokslinį laipsnį, ir sėkmingai dirbo laboratorijoje.

Nijolės Dirvianskytės vardas gerai žinomas lietuvių tautodailininkams ir meno gerbėjams. Ji dažnai dalyvauja parodose, pleneruose, yra tapusi Adomo Varno tapytojų konkurso laureate, jai suteiktas meno kūrėjo statusas, ji ne kartą minima periodikos ir parodų katalogų įvadiniuose straipsniuose ir knygose, jos darbai eksponuoti prestižinėse tautodailės parodose LR Seime (2004), Tautodailininkų sąjungos 40-mečio parodoje (2006), Lietuvos Respublikos ambasadoje Maskvoje Jurgio Baltrušaičio namuose (2007) ir kitur. Jos kūryboje atsispindi visa ją supanti aplinka - miestas ir kaimas, darbas ir poilsis, šeima ir gėlės, Sibiras ir Lietuva, kelionių įspūdžiai, o svarbiausia - gamta, jos teikima ramybė, harmonija vasaros ir žiemos metu. Vieni gražiausių jos kūrinių skirti žydėjimui ir gamtos palaimai.

Nijolė Dirvianskytė gimė 1944 m. lapkričio 1 d. Sakučių kaime nežinomoje, vokiečių paliktoje sodyboje prie Nemuno, pakeliui į Vokietiją, kur traukėsi tėvai iš Skuodo, gelbėdamiesi nuo sovietų kariuomenės sugrįžimo ir išvežimo už poliarinio rato. „Mano pribuvėjai buvo tėvelis - ekonomistas, dėdė Adomas - advokatas ir jo žmona - mamos sesuo Monika - dailininkė“, - prisimena tautpdailininkė savo biografijoje.