Ingos Stacinskės kūryboje susitinka žmogus, gamta ir vaizduotė. Paukščiai, gyvūnai, vanduo, medžiai bei istorinės tekstilės motyvai tampa simboline kalba, pasakojančia apie atmintį, laisvę, ilgesį ir žmogaus ryšį su gamta.

Tarp realybės ir sapno balansuojančiuose paveiksluose gamta nėra fonas - ji tampa lygiaverčiu pasakojimo veikėju. Moters figūra, gyvūnai ir peizažai čia atspindi vidines būsenas, emocijas ir asmenines istorijas, palikdami erdvės individualiai žiūrovo interpretacijai.

Pastaraisiais metais ypatingą vietą menininkės kūryboje užima istorinės tekstilės, muziejinių kostiumų ir drapiruočių įkvėpti motyvai, susiliejantys su gamtos pasauliu ir kuriantys savitą, atpažįstamą vizualinę kalbą.

Menininkė tapo aliejiniais dažais, dažnai pasitelkdama glazūravimo techniką, leidžiančią kurti šviesos, skaidrumo ir atmosferos sluoksnius.

"Pirmiausia menas turi patraukti žvilgsnį, o tuomet likti sieloje."