Ina Loreta Savickienė kuria tušu ir mineraliniais pigmentais ant ryžių popieriaus, studijuodama Rytų Azijos tapybos tradicijas – kinų gongbi ir sieji, japonų sumi-e bei nihonga.

Nors menininkė dirba tarp skirtingų kultūrinių tradicijų, jos tikslas nėra stilistinis perėmimas. Ji ieško asmeninės vizualinės kalbos, kurioje tapyba tampa būdu patirti laiką, tylą ir natūralų procesų kismą. Autorės kūryboje svarbus balansas tarp kontrolės ir atsitiktinumo: linija išlieka disciplinuota, tačiau leidžiama veikti ir pačiai medžiagai. Ši įtampa kuria gyvą, kintantį vaizdą, kuriame forma gali būti tik užuomina, o erdvė – neapibrėžta ir atvira.

Svarbų vaidmenį darbuose atlieka spalva ir fonas, kurie veikia ne kaip dekoratyvus elementas, o kaip atmosferinė erdvė. Mineraliniai pigmentai sluoksniuojami taip, kad spalva primintų šviesą, rūką ar oro būseną. Fonas nėra neutralus – jis apgaubia motyvą, suteikia jam gylio ir nuotaikos. Šviesa čia nėra vaizduojama tiesiogiai, bet juntama per spalvos intensyvumą, perėjimus ir tuščios erdvės santykį.

Autorė tapo gamtos motyvus – medžius, peizažus, augalus, kiemus ir sodus, interpretuodama juos per rytietiškos tapybos estetiką. Susitikus Rytų meno filosofijai ir baltiško kraštovaizdžio patirčiai, pažįstami vaizdai įgauna naują, kontempliatyvų skambesį, kviečiantį sustoti ir patirti tylos bei harmonijos momentą.

Ina Loreta Savickienė turi meno kūrėjo statusą nuo 2020 m., yra surengusi per 10 personalinių parodų ir dalyvavusi daugelyje grupinių parodų Lietuvoje ir užsienyje.