Paveikslas interjere
„Pagrindinė visą kūrybą persmelkianti tema – žmogus ir jo sielos apsauga, dvasinių ieškojimų posūkiai, patirčių atradimai, gamtos ir žmogaus harmonija. Šviesos leitmotyvas – ir kaip Dieviško visur esančio principo simbolis, ir kaip tapybinės išraiškos elementas. Kad ją išreikščiau, savo paveiksluose naudoju įvairius stilius – minkštą impresionismą, dekoratyvų, abstrakciją ar švelnų siurrealizmą. Mano kūryba apie tai, kaip mums visiems reikalinga ta vieta, Rojus, kur galime atsitraukti nuo dienos darbų ir informacijos lavinos, pailsėti, nurimti, pažvelgti į save ir aplinkinius bei vykstančius reiškinius pasaulyje iš atstumo, permąstyti santykį su svarbiais mums žmonėmis, įvykiais. Pabūti rimtyje su savo siela ir protu. O tada vėl pasinerti į gyvenimo srautą, gyventi, kurti, keisti su naujomis jėgomis,“ - pasakoja šviesius, ramybės ir šilumos pripildytus darbus kurianti dailininkė. Savo kūryba ji siekia paskatinti žiūrovą pažvelgti į mus supantį pasaulį kitaip, jautriau, pamatyti jo šviesiąją pusę.
Dailininkė kuria aliejiniais, akriliniais dažais, pieštuku, akvarelės ir mišria technikomis, tapo ant šilko. Surengė 16 autorinių parodų, dalyvavo daugiau nei 26 bendrose parodose, simpoziumuose.
Lietuvos dailininkų sąjungos narė, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos narė.
Paveikslų yra įsigiję privatūs kolekcionieriai Lietuvoje, Japonijoje, Kanadoje, Švedijoje, Italijoje, Vokietijoje, Australijoje bei JAV.
Autorius yra Lietuvos Dailininkų Sąjungos narys
Autorius turi oficialų Meno Kūrėjo statusą, kurį suteikia Lietuvos Kultūros Ministerija
Apie kūrinį+
Tai buvo iššūkis! Tapyti ne ant drobės, o medžio lentos, su savitomis faktūromis ir atspalviais, kurie akivaizdžiai diktavo savo sąlygas! Pajūrio tema labai artima - gyvenant šalia jūros ir bet kuriuo metų laiku vaikštant pakrante - smėlio, vėjo, jūros, raibulių, trapių kriauklelių ir kietų akmenėlių, nuolatinio kitimo ir beribių švytinčių erdvių įvaizdžiai artimai siejosi su klajonėmis sielos peizažuose, praradimais ir atradimais. Horizontalios banguojančios, švelniai besimainančios lentelių faktūros, subtiliai kintatntys natūralūs medžio atspalviai atkartojo meditatyvų sauso ir šlapio smėlio juostų bangavimą, dangaus juostą ir auksine šviesa persmelktą vandenį. Tereikėjo nesugadinti natūralaus medžio grožio, arba kiek galima mažiau jo paslėpti. Tai, kas vyko tapant ir kontempliuojant prie medžio lentos buvo paslaptis, tikra alchemija, kuri mane užbūrė ir nebepaleido. Taip gimė ciklas "Pakrantės labirintai". Tyliai medituoti dažais ir teptuku kiekvieną akmenėlį, praskrendantį lapelį, pamestą smėliuose raktą, gyvybės laukimą, šviesų lengvumą... Atrodė, medžio lenta gyva, sugeria kiekvieną teptuko virptelėjimą, kvėpavimą. Ir atiduoda, išspinduliuoja iš savęs atgal į paviršių iškeldama "gyvus" akmenis, lapelius, paukštį.
