Paveikslas interjere
Akvarelininkę Daivą Šlajienę iš kitų autorių išskiria liejamos sodrios, lyg brangakmeniai, spalvos. Dailininkė savo akvarele neretai kuria netikėtą spalvinį, priešistore paremtą paveikslą, personifikuodama ir prakalbindama senovinius daiktus, kurie tampa pagrindiniais jos kūrinių veikėjais. Tuo tarpu menininkės kuriamos figūrų kompozicijos - lyg laike sustingę kino kadrai ar spektaklio scenos, kur kiekviena detalė turi simbolinę prasmę. Kad būtų lengviau suprasti autorės kūrybinius sumanymus, ji prie kiekvieno kūrinio prideda trumpą pasakojimą arba poezijos posmelį. Jį rasite atidarę paveikslą ir spustelėję skyrelį "APRAŠYMAS".
Daiva Šlajienė - Lietuvos dailininkų sąjungos narė, akvarelininkė, rengianti personalines parodas Lietuvoje ir užsienyje. Dalyvavusi daugiau nei trijose dešimtyse grupinių respublikinių ir tarptautinių parodų.
2024 m. už tarptautiniuose renginiuose eksponuotus akvarelės kūrinius autorė įvertinta:
10-osios tarptautinės akvarelės bienalės BALTIJOS TILTAI. 2024. X // TEN diplomu; Tarptautinio menų festivalio ART KAUNAS. 2024 konkurso Geriausio kūrinio nugalėtoja
Autorius yra Lietuvos Dailininkų Sąjungos narys
Autorius turi oficialų Meno Kūrėjo statusą, kurį suteikia Lietuvos Kultūros Ministerija
Apie kūrinį+
Įrėminta (107x83 cm) Tarpukaris. Kaunas Aukso žiedas su stačiakampe rubino akimi – tai, kas liko iš pirmojo vyro palikimo, tiesa, dar pavardė, išdidi laikysena ir skvarbios rudos akys (jos turėjo būti skvarbios, nes stebint buvusio vyro lankomas vietas, neretai tekdavo skverbtis net tarp svetimų patalų). Aukštakulniuose besiklaipančios mažapėdės putlios kojytės dar greitai mina teatro laiptais kur jai reikia, nė neklausdamos kodėl? Jos sodrus balsas išliko kvykiančios birbynės, barchatinio švelnumo, bei prisitvenkusio užkimimo diapazone. Et, jei ji nusijuokia - griaudi visas orkestras. Bet kas eidamas pro šalį sustoja, kad atgręžęs ausį pasimėgautų ta dievo dovanota balso sodra. Kiti madam dalykai taip gerai neišsilaikė - mažumėlę pavyto. Jaunystėje net nedažomos turėję raustelėjusių vyšnaičių spalvą lūpos paliko tik siauros virvelės liniją, o nuo mergiškų dienų buvęs putlumas talijos vietoje, taip per gyvenimą ir neatsitraukė. Bet argi tai svarbu? Ką jūs, ponai! Nemanykite, kad ji neturi kas jai palinkėtų labos nakties. Tiesiog, taip manyt nėra jokio pagrindo...
