Vincas Andrius (Vincas Andriušis)

"Piešiu nuo vaikystės. Pirmasis mano mokytojas buvo tėvas. Geras mokytojas. Vis kartodavo taisyklę – „Popieriaus negailėk, dažų negailėk!”. Tai padeda išsilaisvinti.

Nuo pirmos klasės įtaisė į dailės klasę. Tačiau tikra savanoriška tapyba prasidėjo nuo 15 metų, kai perskaičiau visas Anri Perušo knygas apie impresionistų gyvenimą. Ypatingą impulsą kurti davė Irving Stone knyga „Gyvenimo geismas“  - apie Vincento Van Gogo gyvenimą. Negalėjau sustoti.

Visą „Akademiją“ – akademinio piešimo bei tapybos studijas – praėjau tikrai ypatingo dailininko ir mokytojo Vytauto Pečiukonio (Agnus Alegrus) privačioje studijoje. Ten man durys buvo atviros dieną - naktį," - prisistato daiininkas.

Vincas Andriušis sako, kad tapyba, svarbiausia, turi kvėpuoti. Meno kūrinys turi būti gyvas, neužkankintas. Taigi, natūralu, atliktas dirbant sparčiai, tą pačią dieną, kol gyva emocija, polėkis, kol užvaldęs įkvėpimas. Kaip sako pats autorius, kol nespėjo įsikišti protas. Šiam jo teiginiui pritartų ir įkvėpimą jo darbams teikiantys impresionistai ir ekspresionistai. Ir nors atrodytų, vertingesnis tas paveikslas, kuris tapytas ilgiau, pats dailininkas mano priešingai - didžiausias meistriškumas paveikslą nutapyti greitai.

Šiam tikslui puikiai pasitarnauja pasikeitusi dailininko technika - tapyba mentele, išlaisvinanti nuo perdėto smulkmeniškumo, suteikianti daugiau laisvės. Maža to, dirbant mentele paveikslams lengviau suteikti reljefą, taigi, paveikslai mainosi priklausomai nuo apšvietimo.

Savaime suprantama, autorius mėgsta dirbti iš natūros, dauguma peizažų nutapyti gamtoje. Tokios darbo sąlygos irgi paskatina darbuotis greitai, mat apšvietimas nuolat kinta, dailininkui nevalia užsižaisti. Dailininkas stengiasi perteikti gamtos virpesius mirgančiais potėpiais, kurie kartais įsibanguoja ir ima suktis sūkuriais visai kaip jį žavinčio Van Gogo paveiksluose. O ryškios spalvos kūriniams suteikia ne tik gyvumo, bet ir dramatiško skambesio.