Robertas Strazdas

Robertas Strazdas gim. Vilniuje 1969 m. kovo 25 d. Šiuo metu gyvena Vilniuje. Savamokslis. Tautodailininkų sąjungos narys. Nuo 2016 metų - meno kūrėjas oficialiai.

Autorius apie savo kūrybą: "Parodos visokios ten, plenerai , simpoziumai visokie....Kūryba - be kančios."

Pirmas dalykas, kuris krenta į akis žvelgiant į Strazdo kūrybą – įvairovė. Tai ir tapyba, piešiniai, keramika, medžio ar akmens skulptūra, grafika. Dar norėčiau paminėti lėlių teatro vaidinimus bei taikomojo meno dirbinius - antkapinius paminklus, židinius, baldus. Kas tai bebūtų, žvelgiant į autoriaus sukurtus darbus neapleidžia mintis, kad jie visi „gimė“ lengvai , be jokių kūrybinių kančių. Beje, ir pats autorius tai pabrėžia: „Man kurti yra palaiminga būsena, kaip gaivus pavasarinis lietus ar grietininių ledų valgymas karštą vasaros dieną obels paunksmėje. Jei būna sunku - einu melstis , bet niekad neįprasminu savo marazmo medžiagoje.“

Kartais juokais (o iš tikrųjų visai ne) šį autorių pristatau kaip „psichologinio portreto“ meistrą , tik dažnai tas „psichologinis portretas“ yra už kadro t. y. pats žiūrovas. Bet tai daugiau liečia jo piešinius bei tapybos darbus.

Į meno pasaulį R. Strazdas atėjo per lipdybą. Dar pačioje jaunystėje, lankydamas keramikos būrelį, susipažino su plastikos subtilybėmis ir jau tris dešimtmečius neapleidžia šios srities. Ypač didelį dėmesį skiria tradicijos puoselėjimui – yra sertifikuotas raugo keramikos meistras. Nuostabūs yra lipdyti personažai, kurių kolekciją autorius kuria jau gerą dešimtmetį – tai įvairių profesijų atstovai, kaip antai bilietų kontrolierė Zina, ar medkirtys Marekas. Žiūrėdamas į juos matai, kad viskas – ir charakteriai, ir būdinga povyza yra jautriai pastebėta, išjausta ir subtiliai pateikta medžiagoje – Zina bilietėlius tiktai čik čik...

Kas dėl piešinių, manau nėra prasmės juos kaip nors skirstyti (ar tai būtų pastelės, ar darbai, paišyti anglimi, ar monotipijos). Juos vienija bendras bruožas – siužeto paprastumas, linijos lengvumas. Dažnai kūrėjams tenka susidurti su didele bėda, kai išmoktas akademinio piešimo būdas kiša koją asmeninio braižo paieškai. Šiam autoriui pasisekė: jam nereikėjo „pamiršti“ išmokto braižo – jis jo per kelias pamokas pas geriausius piešėjus mokytojus taip ir neišmoko. Susipažino su esminiais estetiniais principais ir tiek. Tai čia ir būtų atsakymas iš kur tas perduodamo vaizdo betarpiškumas, linijos šviežumas.

Su spalva dar įdomiau: teoriškai žinome, kad kai kurios spalvos tarpusavyje na kaip ir nedera, bet tai tik teoriškai. Žiūriu į kai kuriuos Strazdo pastelės darbus ir protas nesuvokia – taip negali būti, bet yra. Ir jokio estetinio diskomforto, atvirkščiai. Disonansas puikiai padeda perteikti nuotaiką bei mintį. O mintys dažniausiai apie meilę, apie žmogų ir situacijas, į kurias jis papuola. Strazdas nepaišo peizažų – jam tai neįdomu. Kaip pats autorius sako, „geriau negu yra natūroj nepadarysi – tai kam kankintis?“ O vidurio amžiaus krizės ištikto vyro, nusivylusio visomis pasaulio moterimis, būseną keliais kreidelės brūkštelėjimais perteikti – prašau. Čia daug smagiau... ir graudu, ir kažkaip sarmata, ir nėr kaip mamai prisipažinti, ir paveikslas. Štai jums ir meistro ranka – kelios linijos, keli pustoniai ir situacija kaip ant delno.

Na ir dar negaliu nepaminėti skulptūros, kuri, matyt, yra pati stipriausia Strazdo kūrybos sritis. Daugiausia tai medžio skulptūra. Ir vėl tradicija. Tik šiuo atveju ne užsikonservavusi, o gyva, besivystanti ir teikianti daug vilčių ateičiai. Tik žvilgtelėjęs į Strazdo skulptūrą iš karto matai – Lietuva. Artima. Pradedant nedideliais kameriniais darbeliais, baigiant monumentaliu istorinių datų ar iškilių asmenybių įamžinimu.

Nesvarbu ką meistras bedarytų, visur jaučiasi asmeninė atsakomybė už paleistą į pasaulį kūrinį nesidangstant aplinkybių sutapimu.

Baigdama noriu pasakyti štai ką – Robertas Strazdas vienas iš geriausių šio laikmečio kūrėjų, turintis su niekuo nesumaišomą braižą ir didelę Dievo dovaną, kuria naudojasi teisingai, dorai ir atsakingai.

Lietuvos dailės muziejaus liaudies meno skyriaus vyr. dailėtyrininkė Marija Kuodienė