Daiva Margienė

"Tapyboje jau nuo sąmoningo savęs suvokimo ieškau paslapties momento, sakralumo, atviro bendravimo su savo pojūčiais ir iš to kylančių netikėtų įžvalgų.

Fizinis vaizdas – kaip dekoracija, momentinis dalykas. Jis transformuojasi, kinta laike ir erdvėje, o ta žinia, kurią jis neša anapus vaizdo, ji nekinta, kinta tik mūsų santykis su ja. Suvokiu, ypač per paskutinius dešimt metų aktyviai išreikšdama save tapyboje, kad ir aš keičiuosi, ieškodama ryšio su informacija, kuri užprogramuota visatoje. Man įdomus santykio ieškojimas tarp materijos ir ne materijos, vidinės erdvės nuskaitymas, giluminis pajautimas tikrosios reikšmės, kuri glūdi kažkur anapus fizinės regimybės," - pasakoja dailininkė.

Kaip autorė ieško tilto tarp regimybės ir transcendencijos, taip ir jos kūryba balansuoja tarp konkretumo ir abstrakcijos. Ekspresyvūs, stiprūs potėpiai susijungia į formas ir vėl išsibarsto, atrodo, jau įžiūri kažką atpažįstamo ir motyvas vėl nuo tavęs pabėga. Čia žiūrovas turi pasikliauti spalvų kalba ir vesdamas nuo vienos asociacijos prie kitos atrasti, ką paveikslas kalba jam.