Kiek laiko žmonės praleidžia žiūrėdami į paveikslus?

Maždaug prieš 16 metų du mokslininkai aprašė Metropoliteno meno muziejuje pastebėtą paradoksą. Lisa S. Smith ir Jeffrey K. Smith – dabar abu Otago universiteto profesoriai – tyrė, kokią patirtį lankytojai išsineša iš muziejaus. Jiems buvo svarbu, ką muziejų lankytojai galvoja apie savo pasivaikščiojimus po institucijas baltomis sienomis. Paaiškėjo, kad lankytojai teigia dievinantys muziejus. Savo patirtis jie apibūdino kaip „nuostabias“, „neįtikėtinas“, „kvapą gniaužiančias“ ir „įsimintinas visam gyvenimui“.

Bet jie pastebėjo ir dar vieną dalyką. Žmonės trumpai žiūri į meną. Taigi, 2001 m. studijoje jie iškėlė klausimą: „Kaip žmones gali sujaudinti meno kūrinys, kurį jie matė taip trumpai?“

Ieškodami atsakymo į šį klausimą jie iškėlė dar vieną: Kiek laiko žmonės, vaikštantys Metropoliteno meno muziejaus koridoriais, praleidžia žiūrėdami į meno kūrinius? Kartu su savanoriu mokslininkų porelė stebėjo 150 žmonių, kurie apžiūrinėjo 6 paveikslus iš muziejaus kolekcijos. Tarp jų buvo ir garsusis Paul Cezanne paveikslas „Kortų lošėjai“. Jie išsiaiškino, kad vidutiniškai žiūrovai prie paveikslo praleidžia 27,2 sekundės, mažiausiai – 17 sekundžių, o ilgiausiai – 3 minutes ir 48 sekundes – tiek vienas žmogus žiūrėjo į Rembrandto „Aristotelį su Homero biustu“ (1653). Taigi, dar tada, kai nebuvo iPhone ir mūsų dėmesį mažiau blaškė elektroniniai prietaisai, Smithai padarė išvadą, kad: „apsilankymas muziejuje yra ne ilgas stebeilijimas į kelis meno kūrinius, o žvalgymasis į daug meno kūrinių“.

Klausimas, kiek laiko žmonės žiūri į paveikslus muziejuje, įdomus ir šiandien. Ypač Smithams. 2016 metų vasarį pora publikavo dar vieną, didelę studiją, kurioje stebėjo daugiau žmonių ir daugiau paveikslų). Rezultatai buvo panašūs į 2001 m. tyrimą: vidutinis laikas – 28,63 sekundės, vidutinis – 21 sekundė.

Rezultatai leidžia manyti, kad dėl mobiliųjų telefonų prie paveikslų praleidžiamas laiko kiekis nepasikeitė. Už tai pastebėtas kitas įdomus dalykas – asmenukės su paveikslais. Nors šito tyrėjai fiksuoti neplanavo, fenomenas buvo pastebėtas jau pirmąją tyrimo dieną. Iš 365 stebėtų lankytojų 35 % darė asmenukes, o viena porelė į tyrimą nebuvo įtraukta nes darė tiek asmenukių, kad nebežiūrėjo į pačius paveikslus.

2017 metais buvo publikuotas tyrimas „Meno suvokimas muziejuje: kaip leidžiame laiką ir patiriame erdvę meno parodose“. Mokslininkas Claus-Christian Carbon stebėjo, kiek laiko žmonės žiūri į paveikslus mažesnėse parodų erdvėse, kur draudžiamas fotografavimas. Juk didelė dalis Metropoliteno lankytojų yra miesto svečiai, kurie prieš skrydį namo ar kitą turistinę veiklą nori pamatyti garsiausius kūrinius.

Bambergo psichologijos profesorius Carbon teigia, kad „Žmonės įsijungia į Metropoliteno režimą – jie nori pamatyti daug“.

Jo studija buvo sutelkta į šešis Gerhardo Richterio paveikslus autoriui skirtoje laikinoje parodoje, kurioje iš viso buvo eksponuojami 28 darbai. Priešingai nei 2001 metų tyrime, čia buvo žiūrima, ar lankytojai grįžta prie anksčiau žiūrėto paveikslo. Buvo matuojamas atstumas tarp žiūrovo ir paveikslo.

Prie Richterio paveikslų žiūrovai praleido vidutiniškai po 25,4 sekundės, o tai yra daug daugiau, nei nustatė Smithai. Įdomu tai, kad 51 % žiūrovų grįžo prie paveikslo antrą kartą, bet jie pirmąjį kartą žiūrėjo 12 sekundžių trumpiau nei tie, kurie žiūrėjo tik kartą.

Atstumo tyrimas leidžia manyti, kad žiūrovas atstumą renkasi priklausomai nuo paveikslo dydžio.

Žinoma nėra „teisingo“ atsakymo, kiek reikėtų žiūrėti į paveikslą. Kartais į vieną paveikslą galima žiūrėti tris valandas, kartais pakanka greitai užmesti akį, jeigu lankotės dideliame muziejuje. Smithai pastebėjo, kad žmonės išsėdi kelias valandas žiūrėdami operą, bet jei tą laiką padalinsime visiems muziejaus eksponatams, vienam paveikslui didelėje, retrospektyvinėje parodoje teks vos kelios sekundės.

Taigi, jeigu muziejuje prie vieno paveikslo išstovite ilgiau nei minutę, galite save pagirti.

Nuotrauka - iš www.unsplash.com