Kartais gali pasirodyti, kad autoriaus patyrimų atspindys jo kūryboje yra didelė vertybė, tačiau geriau pagalvoję suprasite, kad yra visiškai priešingai.

Bendrai sutarta manyti, kad paveikslas turi autorių – tai žmogus, kuris paveikslą nutapė, nupiešė, išliejo akvarele. Tačiau šiame straipsnyje kviečiame šią idėją permąstyti ir į klausimą pažvelgti kitu kampu.

Kasdienybėje nuolat susiduriame su įsitikinimais, kurie iš pirmo žvilgsnio mums atrodo teisingi ir „savaime suprantami“, tačiau, patyrinėjus įdėmiau ir kruopščiau, atsispyrus nuo „savaime suprantama“ link „o kaip yra iš tikrųjų?“, mokslas šiuos kasdienius įsitikinimus sudrebina ir keičia. Lygiai taip pat meno bei kūrybos pasaulyje – daug „savaime aišku“ ir šiek tiek mažiau perklausimo, o „kaip yra iš tikrųjų?“. Kviečiame nerti į straipsnių ciklą,

Mitologinės meilės istorijos yra vienos didingiausių kada nors sukurtų pasakojimų, pavergusios ištisų kartų širdis. Menininkai kaip ir anksčiau, taip ir šiomis dienomis šių pasakojimų motyvus atkuria skulptūroje, perpasakoja literatūroje, vaidina teatre ir vaizduoja paveiksluose. Žinant jas apsilankymas muziejuje bus gerokai įdomesnis, todėl apžvelkime skirtingų kultūrų mitologinius pasakojimus ir jų vaizdavimą tapybos kūriniuose.

Turbūt daugumai mūsų įsivaizduojant portretą tapantį dailininką prieš akis iškyla romantiškas vaizdelis – dailininkas, o priešais jį pozuotojas. Tačiau, kaip rodo meno istorijos, paveikslų ir studijų tyrinėjimai, menininkai neapsiribojo vien gyvu žmogumi. Negyvas manekenas užėmė svarbią vietą meno pasaulyje, ir ne tik kaip tapytojo „įrankis“ ir paveikslo objektas. Pačių manekenų kūrimas tapo atskiru amatu, jeigu ne meno rūšimi, o jų kūrėjai buvo

Dairydamiesi po Sandro Botticellio darbus greitai pastebėsite, kad daugybė jo vaizduotų moterų labai panašios, ir ne veltui – jei reikėtų įvardyti vieną renesanso moterį, įkvėpusią daugiausiai garsių paveikslų, tai neabejotinai būtų Simonetta Vespucci, dar vadinta La Bella.

Anri de Tulūzas-Lotrekas gimė 1864 m. lapkričio 24 d. Albyje, Prancūzijoje ir svajojo tapti gydytoju arba chirurgu, bet dėl savo ligos susiklostė taip, kad tapo dailininku. Menas jam tapo šventas ir įkūnijo jo būties pagrindą. Čia sužinosite, kaip negalia nužymėjo visą jo gyvenimą, kaip paveikė jo darbą, jo temų pasirinkimą ir jų vaizdavimą.

Gustavas Klimtas buvo vienas nedaugelio genialių dailininkų, gyvas sulaukęs ir kritikų, ir publikos susižavėjimo, neblėstančio jau kone šimtą metų. Jo Auksinio periodo darbus ant puodelių, pagalvėlių ir maišelių matę netgi tie, kuriems ši pavardė nieko nesako. Tačiau šedevrus, atnešusius autoriui šlovę, paliksime kitam kartui, o dabar supažindinsime su paties autoriaus mintimis apie meną. Nustebsite, kaip kukliai jis galvojo apie save ir savo kūr

Neseniai pasirodžiusiame filme "Elvis" Bazas Luhrmannas į pulkininko Tomo Parkerio lūpas įdeda citatą, kad puikus aktorius "suteikia žiūrovams jausmus, kuriais jie nebuvo tikri, ar turėtų mėgautis". Tai viena geresnių citatų apie meną. Dirbtinio intelekto generuojami paveiksliukai iš tikrųjų kelia dviprasmiškus jausmus.

Vienam mūza gali būti žmogus, o kitam, kaip Poliui Sezanui, kalnas. Šventosios Viktorijos kalnas pietų Prancūzijoje, Provanso Ekso apylinkėse traukė žymųjį menininką ištisus dešimtmečius ir įkvėpė daugiau nei 30 drobių ir akvarelių.

Jeigu manote, kad nuotraukų filtrai - šiuolaikinis išradimas, apsirinkate. Dailininkai dar XVII a. naudojo įdomų įrenginį, padėjusį išvysti apibendrintą peizažą paslaptingoje šviesoje.

Paklausti apie Gustavą Klimtą dauguma pirmiausiai prisimename auksu tviskančius jo portretus, tačiau ar žinojote, kad beveik ketvirtadalį autoriaus palikimo sudaro... peizažai? Priešingai nei garsieji portretai nutapyti lauke, be jokių eskizų, meditatyviai gamtoje ieškojant didžiojo didžiojo atspindžių.

Menininkai visais laikais pasižymėjo lakia vaizduote, tačiau labai ilgą laiką dauguma darbų būdavo užsakomi, taigi, retai pasitaikydavo proga nukrypti nuo užsakovo norų, kurie dažniausiai būdavo išvysti save kuo gražesnį, tačiau kai jau nukrypdavo – maža nepasirodydavo. Pristatome penkis garsius ir kritikų įvertintus portretus, kurie tikrai privers suabejoti savo akimis.

Meno kūrinių restauracija yra atskiras menas, kurio tikslas - išsaugoti didžiausius šedevrus ateities kartoms. Deja, tai pavyksta ne visada.

Ar būtumėte pagalvoję, kad Mikelandželas, ištapęs Sikso koplyčios freskas, nekentė tapybos? Ar numanote, kokius turtus jis valdė? Koks garsus renesanso meistras buvo jo didžiausias priešas? Visi atsakymai šiame straipsnyje.

Akvarelė – aikštinga technika. Ji neatleidžia menininkui klaidų... Tačiau ją įvaldžiusiems atlyginama su kaupu. Čia sužinosite apie akvarelės pradininkus, ją geriausiai įvaldžiusius meistrus, pamatysite jų pavyzdinius darbus ir rasite informacijos apie technikos subtilybes.

Daugybei dailininkų tenka darbuotis nesulaukiant nei pripažinimo, nei palaikymo, tačiau ar įmanoma tapyti, jei kiekvienas rankos krustelėjimas kelia didžiausius skausmus? Ar įmanoma sukurti šedevrą gulint ligoninės lovoje? O jeigu dar apleidžia rega? Šių penkių menininkų istorijos paliudys, kad didžiam talentui nėra jokių kliūčių.

Jei kada lankėtės Paryžiuje, žinote, kad gyvam apsilankymui neprilygs jokios nuotraukos ar pasakojimai, tačiau meno darbai mums suteikia galimybę keliauti laiku ir išvysti įžymiausias vietas, jų lankytojus ir jų gyvenimo aktualijas prieš šimtus metų.

Rijksmuseum, esantis Amsterdame, paskelbė apie detaliausią ir didžiausią kada nors padarytą paveikslo fotografiją.Rembrandto "Nakties sargybos" 3,8 x 4,5 m paveikslo nuotraukos raiška - 717 gigapikselių ir užima apie 5.6 terabaito.Fotografija sukurta iš 8439 atskirų fotografijų, nufotografuotų su 100 megapikselių Hasselblad H6D 400 M-S kamera.

Olandų dailininkas Johanesas Vermejeris, laikomas vienu svarbiausių Olandų baroko atstovų, garsėja kaip ramių, buitinių scenų autorius. Tačiau kartu Vermejeris – dviprasmybės meistras ir jo vaizduojamos gražuolės olandės slepia daugiau nei pasako. Taigi, susipažinkite su nusivylusiomis namų šeimininkėmis.