Karolina Dambrauskienė

Labai gaila, kad, kone dešimtmetį, buvau praradusi nuovoką, koks svarbus man menas. Mečiau dailės mokyklą ir viską, kas su tuo susiję, o dabar augindama du vaikus namuose, prisiminiau šią seną meilę. Turbūt taip nutiko, nes pavargau nuo žmonių idealizavimo visuomenėje, didžiulio spaudimo virtualioje erdvėje, kad žmogus ir jo kūnas turi būti nepriekaištingi. Manau, kad mes visi turime džiaugtis tuo, kad esame skirtingi, net pabrėžti savo trūkumus, kaip didžiausius privalumus, kurie mus paverčia išskirtiniais.

Būtent tai bandau išrėkti savo piešiniuose, kurie dažniausiai gimsta aukojant mano poilsio akimirkas ir visiškai nesvarbu ar dabar diena, ar naktis.