LinaVai

Atsistoju prie drobės, kai jau žinau ką noriu „pasakyti“. Prieš tai ilgai sėdžiu raudoname fotelyje  ir geriu kavą, žiūrėdama į baltą stačiakampį. Iki tol ilgai nešioju galvoje būsimo paveikslo viziją, arba ieškau įkvepiančių akimirkų virtualioje bei realioje erdvėje.. O kartais atvirkščiai-  jau tapydama paveikslą, žinau „apie ką“ bus sekantis. Taip ar kitaip, pradedu tapyti tada, kai turiu mintyse ar eskize paveikslo vaizdą. Ir visai nesvarbu, kad gal  penkis kartus pasikeis ne tik paveikslo kompozicija, spalvos, bet ir pati idėja, svarbiausia- pradėti. 

Dažniausiai pats procesas būna iš anksto nenuspėjamas. Kaip štai- mažas žmogelis, laikantis už virvutės geltoną balioną- savo svajonę, virsta moters užuomina,  laikančia už virvutės savo svajonę-  mėnulį... Tai kiek iki tos svajonės? „Žiūrint iš kur žiūrint“. 

Žiūrėjau į savo svajonę, kuri buvo taip toli kaip mėnulis, o  kai pažiūrėjau iš kitos pusės, pamačiau, kad ant jos stoviu. Dabar – tapau, tapau su noru, kad paveikslas neštų emociją, būtų gyvas ir reikalingas.

Kas buvo prieš tai? Gimiau ir „augu“ Vilniuje. 2005 m. baigiau magistrantūros  studijas  VDA , įgijau dizaino specialybę. Baldai, interjeras, grafinis dizainas, ar kartoniniai žaislai- visada mano darbas buvo susijęs su kūryba ir komandiniu darbu. Likimas man dovanoja puikius žmones šalia, kurie palaiko, pataria, padrąsina, skatina augti. Tapyba mano gyvenime  įsibėgėja ne savaime, o taip pat dėl šalia esančių žmonių, tokių kaip Justina ir mūsų bendras projektas JustGallery.